Bažnyčia

Pastato išorė ir šventorius

Pivašiūnų bažnyčia, stovinti ant aukštos kalvos, įspūdingai iškyla virš visos gyvenvietės. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vardu pavadinta bažnyčia, regis, ne tik savo titulu, bet ir buvimo vieta skatina kelti akis ir širdį dangun.

Pivašiūnų bažnyčia – Lietuvos medinės sakralinės klasicizmo architektūros paminklas. Ji paprasta, bet daili, savita, nors ir primenanti Vilniaus arkikatedrą. Šios bažnyčios planas – lotyniškas kryžius su navų dalies pločio skersiniu. Navų erdvę į tris nelygias dalis – vidurinė nava daug platesnė – skaido dvi grakščių stulpų eilės. Tiek bažnyčios išorė, tiek vidus – aiškūs, paprasti, šviesūs, ramūs. Fasade – toskaninis portikas su įgilintu trikampiu frontonu. Jame – ovalus langelis, apsuptas spindulių, tarytum simbolizuoja Apvaizdos akį. Šoninėse sienose – platoki piliastrai, kontrastuojantys su gulsčių lentų apkalu. Langai ir pagrindinės durys – stačiakampiai, stogas dvišlaitis.

Prieš dabartinės bažnyčios fasadą XIX a. pirmoje pusėje pastatyta dviaukštė varpinė. Senajai ėmus svirti, 1946–1947 m. pastatyta aukštesnė už buvusią, nuo šventovės fasado ašies į pietus atitraukta varpinė. Ši varpinė 1973 m. gegužės 23 d. sudegė, trenkus žaibui. Tų pačių metų rudenį – spalio mėnesį – Kaišiadorių vyskupijos kurija pavedė vietos klebonui sudegusią varpinę atstatyti.

Greta varpinės stovi menininkės L. Belvertaitės sukurta (1945–1948) Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi skulptūra. Kitoje varpinės pusėje kyla senas, itin aukštas liaudiškas kryžius, čia perkeltas saugant nuo sunaikinimo ~1988 m. iš Junčionių kaimo.

Per 2006 m. Žolinės atlaidus kalvos papėdėje, prie pagrindinių šventoriaus vartų, atidengtas paminklas kunigui Alfonsui Petruliui, 1911–1927 m. klebonavusiam Pivašiūnų parapijoje. Kunigas A. Petrulis vienas iš dviejų Kaišiadorių vyskupijos kunigų, Vasario 16-osios akto signatarų.

Aplankykite bažnyčios išorės ir šventoriaus fotogaleriją