Bažnyčia

Bažnyčios istorija

Pirmuoju Pivašiūnų bažnyčios fundatoriumi laikytinas Kauno stalininkas, Seimo narys, Medilo seniūnas Jonas Klockis. Jis testamentu paliko Senųjų Trakų benediktinams 8000 auksinų ir Pivašiūnų palivarką su Jurkonių kaimu. Testamentas veikiausiai buvo surašytas 1633 metais, mat 1634 m. sausio 16 d. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius jau pranešė apie mirusiojo valią Senųjų Trakų abatui. Iš Jono Klockio testamento atsiskleidžia, kad jo būta didelio Mergelės Marijos mylėtojo, jis vienuolius įpareigojo už jo sielą keturis kartus per savaitę aukoti šventąsias Mišias ir kasdien melstis Švč. Mergelės Marijos valandas. Fundatoriaus vertinti ir benediktinai. J. Klockio valia, po jo žmonos mirties iš Pivašiūnų valdų gautos pajamos turėjo būti skirtos Pivašiūnuose įsikūrusių benediktinų išlaikymui ir ugdymui.

1634 m. benediktinai skyrė vieną kunigą aptarnauti Pivašiūnus. Matyt, ten jau būta bažnyčios ar bent koplyčios. Visas Pivašiūnų valdymo teises benediktinai pagal testamento sąlygas gavo 1648 m., po fundatoriaus žmonos Sofijos Jaskuldaitės-Klockos mirties.

Žinių apie Pivašiūnų bažnyčią nėra iki pat XVII a. septintojo dešimtmečio pabaigos. Spėjama, kad pirmoji Pivašiūnų koplyčia ar bažnyčia sunaikinta per 1655–1661 m. vykusį rusų – švedų karą, galbūt sudegė. Tuo metu iš vienuolyno su abatu buvo pasitraukę ir Senųjų Trakų benediktinai. Po karo benediktinai, vadovaujami prioro Stepono Kobiežickio, sugrįžo ir į Pivašiūnus. Pivašiūnuose bažnyčia tikrai stovėjo 1669 m., ją 1674 m. pašventino Vilniaus vyskupas Mikalojus Slupskis.

Neaišku, ar XVIII a. viduryje Pivašiūnų bažnyčią vėl ištiko gaisras. XVIII a. pabaigos vizitacijos akte Pivašiūnų bažnyčia vadinama sena ir taisytina, o 1820 m. vizitacijos akte tiesiai sakoma, kad reikia naujos bažnyčios.

Pirmosios Pivašiūnų bažnyčios stovėjo pakalnėje, o trečioji, dabartinė pastatyta ant kalno 1822–1825 m. Ši bažnyčia pastatyta Senųjų Trakų vienuolyno lėšomis, prisidėjus nežinomiems aukotojams, statybos darbams vadovavo tuometinis abatas Celestinas Soraka. Jis 1825 m. balandžio 24 d. bažnyčiai suteikė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulą ir du antruosius titulus – šv. Jono Krikštytojo ir šv. Benedikto. Naująją bažnyčią 1850 m. rugsėjo 8 d. pašventino Vilniaus vyskupas Vaclovas Žilinskas.

Pivašiūnai iki pat 1845 m., Senųjų Trakų benediktinų vienuolyno panaikinimo, buvo šio vienuolyno prioratas. Tad Pivašiūnuose nuolat gyvendavo bent vienas ar du benediktinai. Vienuolyno pastato tikriausiai nebuvo, benediktinai gyvendavo klebonijoje. Dabartinės bažnyčios statyba ir papuošimu ypač rūpinosi benediktinas Celestinas Soraka (Senųjų Trakų abatas 1823–1827 m.; Pivašiūnų prioras 1822–1823 m.; 1827–1853 m. prepozitas ir kuratas). Naujų įrenginių ir reikmenų buvo įsigyjama ir vėliau. Itin daug remonto darbų atlikta ir naujų dailės kūrinių bei reikmenų parūpinta klebono Vladislovo Konstantino Lodzės (1883–1894) pastangomis.

Bažnyčios restauracija

XX a. bažnyčia nuolat remontuota. Buvęs malksnų stogas dviem etapais (1931 ir 1938) uždengtas cinkuota skarda, 1938 m. pakeista sienų lauko pusės apkala, durys. Daug kas padaryta Lietuvai sunkiu metu. Antrojo pasaulinio karo metu perdarytas vargonų choras. Tuo metu ir 1947 m. naujinti didžiojo altoriaus stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo aptaisai ir tapyba. 1950 m. cementu aplieti bažnyčios laiptai, iki to laiko nudažytos bažnyčios sienos iš išorės, jos perdažytos 1970, 1996 m. Sovietmečiu išdažytas ir bažnyčios vidus, paklotos naujos grindys, pakeisti langai, sutvarkyta bažnyčios ir klebonijos aplinka, paauksuotos altorių detalės.

1988 m., rengiantis Švč. Mergelės Marijos karūnavimo iškilmėms, rekonstruoti laiptai į kalną, šiek tiek tvarkyti altoriai. 2005–2007 m. vyko bažnyčios sutvirtinimo ir restauravimo darbai. Pakeisti pamatiniai sienojai, ištiesinta perdanga, sutvirtintos stogo konstrukcijos, bažnyčia uždengta nauja skarda. 2008 m. pradėti parengiamieji vidaus restauravimo darbai.

Parengta pagal „Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“